Sveiki, lankiausi Oslo improvizacijos festivalyje ir norėjau pasidalinti savo įspūdžiais, bei sugundyti ateityje kartu vykti į panašaus pobūdžio festivalius. Festivalyje buvome kartu su savo online kolega, kuris kartu su manimi yra „Mini-Fridge“ trupėje. Mūsų tikslas buvo išmokti kažko naujo festivalyje, bei kartu atlikti tris improvizacijos pasirodymus.

Ketvirtadienį atvykau į tarpinę stotelę – Kopenhagą. Tą dieną susitikau su savo „Mini-Fridge“ trupės nariu Paul Rabenowitz ir turistavome po miestą. Vakare jis atliko savo trijų valandų dirbtuves „Concepts in Game“, kuriose prisijungiau kaip dalyvis, padariau jam nuotraukų, išbandžiau jo pratimus ir po užsiėmimo daviau grįžtamojo ryšio apie vedimą. Buvo geras apšilimas prieš sekančios dienos pasirodymą. Dirbtuvės buvo susijusios ir su tuo ką mes mokiname savo teatre – susibendravimą su partneriu ir bendrą vienos temos vystymą, bei aštrinimą.

Penktadienį vakare susitikome su Thalia, kuri turi savo improvizacijos trupę Kopenhagoje. Su ja esame pažįstami iš improvizacijos pamokų „WG Improv School“ mokykloje. Pakvietėme ją į mūsų pirmą gyvai atliekamą pasirodymą. Ji mums davė nuostabų patarimą – nesijaudinti, padarė nuotraukų ir po pasirodymo papasakojo apie tai, kaip mums sekėsi.

Penktadienio Vakare su Paul mes pasirodėme treti. Prieš mus viena trupė atliko trumpo formato vaidinimus, o antra – ilgo formato vaidinimą. Buvau nustebęs, kad prieš žengiant į sceną jaudinausi labai silpnai ir į vaidinimą įsijaučiau akimirksniu. Skirtingai nei prieš pusmetį, kai Kopenhagos impro festivalyje ant tos pačios scenos žengiau džemų metu, jaučiausi patogiai naudodamas anglų kalbą. Jaučiau, kad esame kieti ir mūsų vieta yra ant tarptautinės scenos. Mūsų pasirodymas buvo stipriai vykęs. Girdėjome daug juoko, sulaukėme plojimų. Pasirodant buvome labai fiziški, naudojom kėdes, šokinėjome, vartėmės ant žemės. Buvo didelis kontrastas tarp mūsų skraidančių scenoje ir prieš tai buvusių statiškesnių, verbalinių vaidinimų. Pradėjome savo vaidinimą gana žmogiškai, o paskui pabuvome ir švyturiais ir beždžionėm ir filmo kreditais. Mano įsimintiniausia akimirka buvo, kai aš tiesiog buvau bananas, neturėjau rankų ir kojų, o prie manęs artėjo beždžionė. Aš galėjau tik klykti, rėkti ir keiktis. Tą ir dariau. Kai lupo mano žievę aš kriokiau ir klykiau iš skausmo, kaip siaubo filme. O kai nukritau nuluptas ant žemės rėkiau toliau, šaukiau, kad esu nuogas, kad beždžionė pabaisa ir miriau pačia baisiausia banano mirtimi. Scenoje kaip reikiant pasitaškėme, pažaidėme ir pasilinksminome. Manau jei pačiam scenoje linksma ir įdomu, tai persiduoda ir žiūrovui.

Šeštadienio pusdienį praleidome su Thalia ir Flaviu, kurį taip pat pažįstame iš „WG Improv School“. Jis pats ne tik improvizuoja, bet ir atlieka kietą stand-up’ą, improvizuojant jis nebijo tylos, nestandartinių situacijų. Jie abu yra draugiški ir šilti žmonės. Pakalbinau juos abu prisijungti į mūsų impro savaitgalį ir jie sutiko.

Sekmadienį atvykome į Oslą. Ten lankiausi antrame Paul užsiėmime, kuris vyko ta pačia tema kaip ir anksčiau. Šį kartą buvau tik stebėtojo, vertintojo ir fotografo rolėje. Užsiėmime be manęs dalyvavo dar vienas lietuvis – Julius, kuris jau ilgą laiką gyvena Norvegijoje. Vakare susipažinau gyvai su dviejų pagrindinių Oslo improvizacijos teatrų atstovais Terje – „Toyen Impro“ vadovu ir Aree – „Impro Neuf“ anglų kalbos padalinio pradininku. Terje buvo vienas iš „Impro Neuf“ įkūrėjų, tačiau vėliau jo ir teatro keliai išsiskyrė ir jis įkūrė kitą teatrą. „Impro Neuf“ dirba demokratijos ir rinkimų būdu, o Terje turi specifinę savo teatro viziją ir todėl nusprendė dirbti atskirai. Dabar tai yra du pagrindiniai improvizacijos teatrai Osle. Jie puikiai sutaria, o jų nariai reguliariai lankosi vieni pas kitus, atlieka bendrus pasirodymus. Aree žino visas skanaus maisto vietos Osle ir tą vakarą nusvedė mus į restoraną pavalgyti skaniausių ramen patiekalų mieste.

Pirmadienio vakare vyko susitikimas su festivalio mokytojais Stacey Smith, Craig Ulhir, Ella Galt ir Jules Munns. Kadangi esu punktualus, tai su Paul atvykome į susitikimo vietą beveik valandą anksčiau ir išsidrėbėme ant sofos prie įėjimo į teatro salę. Mokytojai atvyko po 20 minučių ir kartu išsidrėbė prie mūsų. Jie iškart pasirodė įspūdingai draugiški, mus apsikabino, pakalbino. Susidarė įspūdis, kad jiems būtume lyg kokie seni draugai.

Renginio metu, mokytojų pristatymas vyko kaip interviu, o vėliau peraugo į pokalbį su žiūrovais, festivalio dalyviais. Mokytojai pasakojo apie savo įkurtas mokyklas ir įvairius sunkumus su kuriais susidūrė, kas man labai patiko. Augant „Impro Kaunas“ teatrui ir mes susiduriame su iššūkiais. Kaip supratau visiems improvizacijos teatrams pasitaiko sunkumų, pakilimų ir kritimų. Labai nustebau, kad visi teatrai turi labai skirtingus modelius. Vieni – labai konkurencingi ir uždari, kiti – labai atviri ir juose dirba vien tik savanoriai; vieni – labai maži, bet kokybiški ir reiklūs, kiti priima visus kas tik nori prisijungti. Supratau, kad nėra to auksinio būdo kaip kurti improvizacijos teatrą – viskas priklauso nuo vadovų, bendruomenės, kultūros, bendros ateities vizijos. Ką teatrai turėjo bendro, yra tai, kad juose vienu metu egzistuoja daug trupių. Trupių kiekį savo teatre ateityje didinsime ir mes, kad visi norintys galėtų reguliariai pasirodyti scenoje, bei turėtų erdvę tobulėjimui.

Kiekvieną dieną improvizacijos užsiėmimai trukdavo 5-6 valandas. Antradienį vyko pirmasis festivalio užsiėmimas. Aš pasirinkau eiti pas Stacey Smith „Musical Improv for Non-singers“. Mes atlikome įvairius pratimus su garsais ir choreografija. Truputėlį dainavome, mokėmės kurti priedainius. Ką supratau ir kas patiko užsiėmime buvo tai, kad dainuojamojoje improvizacijoje nereikia muzikinės patirties, svarbu tiesiog visada dainuojant atsiduoti 100%. Pamenu, kai mes eksperimentuodavome su dainavimu savo teatre, visad buvome pridusę ir įdėdavome mažai energijos. Supratau, kad dainuojant svarbu būti paprastam, kurti paprastus priedainius, kuriuos visi lengvai atsimintų, o prireikus žiūrovai galėtų dainuoti kartu.

Antradienio vakare žiūrėjau improvizacijos pasirodymus. Vieno vakaro metu pasirodė 7 trupės. Buvau nustebęs kaip stipriai ir kokybiškai visi vaidino. Kokybė buvo žymiai geresnė nei to ką mačiau Kopenhagos festivalyje.

Trečiadienį lankiausi Ella Galt dirbtuvėse „Silence – Loud and Clear“. Mokėmės į vaidinimus įterpti tylos pertraukų ir jas prasmingai išnaudoti. Pastebėjau, kad protingai panaudota tyla sukuria labai nestandartinius ir išskirtinius vaidinimus, suteikia svorio ir prasmės. Dirbtuvėse taip pat žaidėme su atstumu ir distancija scenoje, kas pridėjo papildomos dinamikos ir taip išskirtiniams etiudams.

Trečiadienio vakare susitikau su latviu Kaspars Silavs. Jis visada šypsosi, yra linksmas, energingas ir draugiškas. Jis sakė kad anksčiau priklausė uždaram teatrui, o dabar atsiskyrė ir priklauso atvirai bendruomenei. Jis yra labai aukšto lygio improvizatorius, aktorius, laidų vedėjas. Tikiuosi ateityje pavyks jį aplankyti, ar pasikviesti į mūsų teatrą.

Tą vakarą vyko 8 skirtingi pasirodymai. Didžiausią įspūdį paliko vaidinimas, kurį kartu atliko Stacey Smith su Craig Uhlir – mokytojai iš JAV. Scenoje jie atidavė 200 procentų energijos. Mane stebino jų gebėjimas išnaudoti scenos erdvę, milžiniška energija, bei gebėjimas įtraukti žiūrovus į vaidinimą. Craig baigė pasirodymą visas šlapias nuo prakaito. Įsimintiniausia akimirka buvo, kai jis suvaidino, kad yra pervažiuojamas autobuso – jis ritosi po ratais, pakilnojo autobuso kėdes ir dundėjo per grindis sukurdamas įspūdingą iliuziją.

Pirmos dalies pabaiga

Antroje dalyje papasakosiu apie sekančius tris savo pasirodymus ant tarptautinės scenos ir tai, ko dar išmokau festivalio metu.