Oslo festivalyje man pavyko apsilankyti pas tris skirtingus improvizacijos mokytojus. Visada yra įdomu apsilankyti pas žmones iš tolimų kraštų ir kampelių. Improvizacijos branduolys yra Čikaga, tačiau ten improvizacijos metodai ir atlikimai yra kažkiek nusistovėję. Įprastai žmonės ten išmoksta pagrindų ir to kas yra žinoma, o tuomet keliauja namo ir vaidina, eksperimentuoja, atranda kažką naujo, o atradę keliauja pasidalinti su visais norinčiais į festivalius. Vieni išskirtiniausių improvizacijos dirbtuvėse, kuriose esu lankęsis buvo mokytojų iš Izraelio ir Ispanijos, o šį kartą teko apsilankyti pas mokytojus iš Kolumbijos ir Bolivijos.
Osle lankiausi pas Daniel Orrantia iš Kolumbijos, Craig Ulhir iš JAV, Čikagos ir Felipe Ortiz iš Bolivijos. Daniel ir Felipe reputacijų ir gebėjimų nežinojau, tai buvo šiokia tokia loterija. Šį kartą loterijoje laimėjau didžiausią prizą, nes sužinojau daug naujų įdomybių ir abu mokytojai labai patiko.
Tris dienas mokinausi pas Daniel Orrantia “All 4 one and 1 for all” dirbtuvėse. Labai knietėjo išbandyti “Narrative” tipo improvizacijos, kurioje yra kuriama istorija ir sukuriama vieno ar keleto personažų kelionė. Kaune mes naudojame “game of the scene” metodą, kuris labiau koncentruoja į akimirkas žmonių gyvenime, nesigilinant į istoriją. Daniel yra labai draugiškas ir išmintingas, o kai pats improvizuoja scenoje, į jį malonu žiūrėti.
Trijų dienų trukmės dirbtuvėse atlikome įvairiausių komandinių žaidimų ir pratimų kurių dar neteko matyti. Improvizuodami visada koncentruodavomės į partnerį ir stengdavomės atlikti tai, kas patiktų partneriui, stengdavomės prie jo prisitaikyti ir stebėti vaidinimo eigoje, kaip jis jaučiasi. Mokėmės aiškiai išreikšti mintis, kad prisijungus į sceną, partneris suprastų ką atsinešame. Tai labai padeda improvizuojant ir kuriant vaidybines situacijas su žmonėmis, kurie yra niekada neimprovizavę. Ilgiau praktikuojant išmoktus metodus, galima būtų laisvai kurti scenas su bet kuo ir paversti jas įdomiomis tiek partneriui, tiek žiūrovams.
Labiausiai iš pratimų nustebino „sausainiukas“, kuriame yra atliekamos scenos su daugybę žmonių ir jie vadovaujasi tam tikru judėjimo principu. Nors scenoje yra 6 ar daugiau žmonių, jie sausainiuke juda panašiu principu, todėl vizualiai atrodo labai patraukliai.
Vaidinimas, kurį mokėmės atlikti ir pristatėme žiūrovams dirbtuvių pabaigoje buvo ilgo formato istorija, kurioje pagrindinis veikėjas visą laiką būna scenoje, o į sceną žengia komandos nariai ir padeda veikėjui sukurti kontekstą, kasdienybę, atrandą iššūkį ar tikslą, kurį veikėjas nori pasiekti. Tuomet kuriamos scenos, kuriose veikėjas siekia tikslo, bet susiduria su iššūkiais, sunkumais, ir pabaigoje jis savo tikslą pasiekia arba susimauna. Pakeliui jam padeda draugai, trukdo priešai ir jis patiria labai spalvingą istoriją. Vaidinimo metu pagrindiniu veikėju gali būti improvizatorius arba pasiekus aukštesnį lygį - paprastas žiūrovas. Improvizatorių komanda gali apvaidinti ir padėti žiūrovui sukurti pasaulį, atrasti tikslus ir juos pasiekti.
Pristatymo žiūrovams metu sukūrėme keletą istorijų. Dar nebuvo tekę suvaidinti tokių stiprių vaidinimų su žmonėmis kuriuos pažinojau tik tris dienas. Atrodė, kad scenoje visi dirba vos ne telepatiškai ir vienas kitą tobulai papildo. Vieną iš vaidinimų atlikome ir su žiūrovu iš auditorijos, kurį puikiai apvaidinome ir žiūrovas pasirodė lyg improvizatorius su daugybę metų patirties.
Dvi dienas lankiausi pas Craig Ulhir dirbtuvėse “Longforms, Callbacks and Structures”. Pas jį lankiausi jau antrą kartą. Pirmą kart buvau apsilankęs pernai Oslo festivalyje. Daug dalykų ką Craig pasakoja žinojau, nes jis improvizuoja ir mokina tų pačių metodų, kuriuos naudojam Kaune. Pas Craig labiau lankiausi, kad pasimokyti kaip mokinti. Jis yra nuostabus, pozityvus žmogus, palaikantis mokytojas. Kai jis pats improvizuoja, mane žavi jo energija ir išradingumas. Kad suvokti kiek jis turi energijos scenoje, reikėtų pamatyti pačiam. Aš turiu truputį energijos scenoje pats, bet kad būti kaip jis, mano energiją reikėtų padauginti bent iš trijų kartų.
Dirbtuvėse sužinojau naujų ilgo formato vaidinimo struktūrų, tokių kaip “Weirdass” ir “Detours”, naujų idėjų generavimo būdų (“openings”). Labai smagus generavimo būdas buvo tos pačios scenos pervaidinimas keletą kartų, pasinaudojant tuo ką matėme ankstesnėse scenos. Scenos būna pervaidinamos vis kitų žmonių, kurie gali naudotis nukrypimais nutikusiais ankstesnėse scenose. Pervaidinus sceną daug kartų atsiranda įvairių detalių, kurias galima panaudoti tolimesniame vaidinime.
Mūsų pasirodymas žiūrovams dirbtuvių pabaigoje buvo scenų montažas, kuriame veikėjai nesikartoja (višika priešingybė Daniel vaidinimui). Nutikus keletui pirmų scenų, sekančios scenose pasirodydavo vis kiti veikėjai, tačiau jie naudodavo elementus iš praėjusių scenų. Taip susikurdavo savotiškas, išskirtinis pasaulis su daugybę tarpusavyje susijusių elementų ir idėjų.
Paskutinę dieną praleidau su Felipe Ortiz ir lankiausi jo dirbtuvėse “Movement for Improvisers”. Pora dienų prieš, buvau matęs Felipe pasirodymą “Vipers”, kuriame jis su partnere atliko improvizuotas kovos scenas Kventino Tarantino stiliaus vaidinime. “Vipers” buvo man kažkas visiškai naujo, nematyto ir išskirtinio.
Užsiėmimo metu daug judėjome, atlikom įvairių fizinių galvosūkių, kuriuose galvoti neįmanoma, nes tiesiog nepavyks atlikti pratimo. Išjungus protą fiziniai galvosūkiai pavykdavo. Pagrindinis dalykas kurio mokėmės tai buvo personažų kūrimas ir analizė pasinaudojant “Laban’s cube” teorija ir metodu. Analizavome judėjimą ir judėjimo įvairovę keturiose skirtingose skalėse. Pagrindiniai judesio parametrai buvo: staigus/nuolatinis, tikslus/netikslus, laisvas/suvaržytas ir sunkus/lengvas. Pasibandę visus judėjimo būdus keliavome į parką, kuriame išsiskirstėme ir stebėjome žmones, tai kaip jie juda, jų fizines savybes. Apsirašę juos keturiose skalėse vėliau bandėme vaizduoti, sukurti. Šiuo judesio analizės ir suvokimo metodu galima kurti įvairiausius personažus.
Nuo šiol Impro Kaunas teatre besimokydami improvizacijos galėsite sužinoti dar daugiau metodų ir būdų improvizuoti. Dabar teatre turime ir trumpo formato improvizacijos žinias, ir ilgo formato “game of the scene” stiliaus improvizaciją, organinę improvizaciją, istorijos kūrimo tipo improvizaciją. Vis augame, tobulėjame ir stengiamės mokyti, bei kurti įvairiausio tipo stiliaus improvizaciją.
Aš pats su Irma Žemaite greitu metu atliksime virš valandos truksiančius improvizuotus spektaklius. Pirmąjį galite išvysti jau lapkričio 18 dieną, bilietai nemokami, tereikia užsiregistruoti.