Tai tiesiog daugybė patarimų ir idėjų improvizuojantiems. Tikimės keletas iš jų jums pravers ar suteiks papildomo suvokimo apie improvizaciją. Jie surinkti iš knygų, tarptautinių festivalių. Kaip ir Lietuvių liaudies išmintis keičiasi, taip ir improvizacijos išmintis keičiasi. Siūlome prie sąrašo per daug neprisirišti kaip prie kažkokių improvizacijos taisyklių ir išlikti lanksčiais. Visi patarimai surašyti atsitiktine tvarka:

• Improvizatoriaus pagrindinė užduotis yra būti naudingam jo partneriui.
  
• Klausymas yra ne tik žodžių girdėjimas. Etiudo metu, ypač pradžioje, mes galime pastebėti partnerio žvilgsnį ir suvokti ar tai draugas, ar tai priešas. Pamate jo kūno kalbą suvokti ar tai sveikas, ar sergantis personažas, suvokti ar draugiškoje ar oficialioje erdvėje esate. Viskas yra jau scenoje, tereikia padėti vienas kitam atrasti kas jūs ir kur esate.
  
• Suvokimas atmetimo būdu. Jei išgirstame pirmus žodžius tokius kaip „Sveikas Jonai, šimtas metų!“ suprantame kad senai matėmės, suprantame kad mes nesame oficialioje aplinkoje, kad nesame viduryje dykumos, suprantame kad esame panašaus statuso. Išgirdę „Prašom užeiti“ suprantame kad tikrai ne pas kaimyną atėjom, suprantam kad nesame sporto varžybose, atkrenta labai daug vietų. Taip pat suprantame kad yra skirtingi statusai.
  
• Mes nesiklausome kai:

1. Bijome
2. Jei žinome kas yra ar greitai įvyks scenoje.
3. Jei norime žūt būt pasakyti kažką juokingo.
4. Kai pasiduodame išoriniams trukdžiams.
   

• Reikia stengtis išgirsti ne tik žodžius bet ir pajausti su kokia emocija jie tariami. Jei kas nors aštriai pasako „Ei mergyt, atrodai pailsėjus“ tai gali būti sarkazmas ir kolegė yra kaip pelkių vanda, visa išdarkytais plaukais. Jei kas šneka apie mirtį, galime iš intonacijų suprasti koks buvo tikrasis ryšys pasakotojo su mirusiuoju.
  
• Emocijos ir veiksmas sukuria žodžius, ne žodžiai sukuria emocijas ir veiksmus.
  
• Tyla gali būti taip pat atsakymas į klausimą ar pastebėjimą. Ji yra žymiai stipresnis atsakymas negu dar daugiau žodžių. Susimastymas, yra taip pat puikus atsakymas. Pavyzdžiui į klausimą „Ar mes vis dar draugai?“ Ilgas pamąstymas ir trumpas „Taip“ pasako žymiai daugiau nei koks, lėkštas paprastas paaiškinimas.
  
• Tyla yra didelė gyvenimo dalis ir puikiai padeda atvaizduoti gyvenimiškas situacijas.
  
• Kalbėjimas daug su tikslu rasti savo žodžiuose ar sugalvoti bešnekant kažką įdomaus ar juokingo yra didelis improvizacijos blogis.
  
• „Kur mes esam?“ arba „Kas tai?“ yra savanaudiški klausimai kuriais mes atsikratome atsakomybės.
  
• Neskubėkite nusakyti kur kada ir kas esate. Tai atsiskleis natūraliai ir palaipsniui jei atidžiai klausysite vienas kito.
  
• Jei ant scenos galvoji, kad šią akimirką tau nesiseka, nustok ir susikoncentruok į vaidinimą. Tu negali įsivaizduoti ką žiūrovai galvoja, gal tai ką jie mato jiems iš tikro patinka.
  
• Aukštame improvizacijos lygyje. Improvizatoriai nekuria aplinkos, vaizdų, santykių. Jie jau yra aplinkoje, jie jau žino vienas kitą, jie jaučiasi patogiai ir atranda naują informaciją kuri visada aplink juos buvo.
  
• Žiūrovai etiuduose labiau vertina emocinį įtraukimą negu istorijos sklandumą. (Pradžia ir pabaiga nėra svarbūs)
  
• Mažiau kalbų, daugiau vaizdų
  
• Improvizacija yra panaši į vairavimą žiūrint tik per galinį veidrodėlį. Tu nežinai kas tavęs laukia priekyje, žinai tik kas buvo praeityje.
  
• Etiude greitai apibrėžti vietą, personažus ir jų motyvacijas yra lengvas būdas improvizuoti (žinant aplinką jautiesi patogiai). Sunkesnis būdas improvizuoti yra lėtai, po truputį atskleidžiant detales ir neskubant panaikinti visą nežinią supančią mus.
  
• Tas, kuris duoda informaciją yra dosnus. Tas, kuris uždavinėja klausimus yra vagis.
  
• Sutikimas ir draugystė yra vystomi geriau nei konfliktas. Sutikimas konfliktinėse situacijose nuveda įdomiomis kryptimis. Pavyzdžiui: plėšikas būna pastebimas savininko namuose, o buto savininkas jaučiasi pagerbtas, kad jį apvaginėja, todėl kad šis galvojo jog nieko pas jį vertingo nėra.
  
• Improvizacija panašesnė į stalo tenisą, labiau nei į šachmatus. Planuoti į priekį nereikia.
  
• Žiūrovai yra protingi. Jų pigiais juokeliais nesužavėsi, juos sužavės nuoširdumas ir tikrumas.
  
• Menamų daiktų naudojimas sukuria pauzes per kurias nereikia šnekėti. Jas galima panaudoti situacijos suvokimui, pamąstymui ką atsakyti.
  
• Kadangi visada klausaisi partnerio ir neturi laiko kurti istorijos savo mintyse (esi sąžiningas improvizatorius), keistą ar įdomų dalyką pats nesukursi, jį pastebėsi tik partnerio elgesyje ir žodžiuose.
  
• Dovanos. Etiudo pradžioje informacija suteikta vienas kitam yra lyg dovanos. Kad partneriui būtų paprasčiau vaidinti, jam reikia įteikti gerą dovaną. Šiame sąraše, kuo aukštesnis skaičius tuo stipresnė dovana:

1. Išvaizda: a) Labas, pasikeitei plaukų spalvą. b) Labas, atrodai pasportavęs.
2. Emocijos: a) Ko toks nusiminęs šiandien? b) Ko tokia pavėpusi šypsena, nejau loterijoj laimėjai?
3. Personažo savybės arba jo motyvacija: a) Tu visada kaip mano močiutė, kad ir kaip viskas gerai, vis tiek burbi. b) Tu vienintelis mano draugas propaguojantis sveiką gyvenimo būdą.
   

• Svarbiausias dalykas etiude yra veikėjų santykiai, ne istorija ir ne veiksmas. Veikėjai turi būti susifokusavę vienas į kitą, o ne kalbėti apie praeitį, ateitį ar svajones. Jie turi kalbėti apie tai kas vyksta čia ir dabar. Kartais nepakanka bile plepėti, reikia įžvelgti prasmę kuri slypi už žodžių.
  

Pvz. Improvizatoriams duodamos rolės - gelbėtojai. Pirmasis pasižvalgęs su žiūronais pasako, „Eina sau kiek gražių panų čia šiandien.“: Čia etiudas gali lengvai nueiti klystkeliais. Klaidingi atsakymai būtų tokie: „Senam darbe dar ne tokių matęs.“ (paviršutiniškas plepėjimas, tema nukrypsta į išorę ir į praeitį). „Vakare einu su viena iš jų susitikti, įsivaizduoji?“ (plepėjimas kuris mažai duoda, nukrypsta į ateitį) Labai geras atsakymas būtų: „Tu čia gyvybes gelbėti ar panų kabinti ateini?“ (Įžvelgta potekstė kolegos žodžiuose. Atsakymas nukreiptas į kitą asmenį tiesiogiai, plėtoja santykius ir tai kas vyksta čia)

• Trikampio principas pagal Paul Vaillancourt. Dviejų žmonių etiuduose jei pritrūksta minčių ar žodžių visada gali:
  

1. Kalbinti kolegą, vystyti jo veikėją
2. Vystyti savo personažą
3. Kalbėti apie tai kas šiuo metu vyksta čia ir dabar, apie aplinką.
   

• Kartais žmonės daug kalba nes siekia kalbėdami surasti ką nors įdomaus savo žodžiuose (kalba tuomet pavirsta į neprasmingą tauškimą). Geras būdas šią problemą išsigydyti yra pasipratinti ištarti tik sakinį ir laukti kolegos atsakymo.
  
• Jei gauni temą etiudui, pasistenk nesirinkti pačios patogiausios ir standartinės pradžios. Pasistenk pasirinkti kažką priešingo nei suvoki kad norėtum.
  

Pvz. Žiūrovai duoda pasiūlymą „Naudotas automobilis“. Neskubėk iš karto pardavinėti kolegai automobilio. Gali pristatyti partneriui automobilį kaip dovaną, ar perdarinėti ir ruošti jį raliu su kolega mechaniku.

Pvz. Žiūrovai duoda situaciją „Mokesčių inspekcija“ Neskubėk iš karto pradėti nuobodžios dienos ofise. Du inspektoriai gali tiesiog sėdėti parke ir šnekučiuotis per pertrauką. Inspektorius su žmona gali atostogauti, ir įžvelgti mokesčių mokėjimo problemas užsienyje.

• Geri žodžiai, būdai pradėti etiudus:
  

Sakinys su ‘Tu, tavo, tau arba menamas tu’. „Tavo žmona nebegrįš namo.“ „Nusiskutai galvą.“

Sakinio pradžia su menamu „Taip ir“ esamam laike. (Taip ir) laužiam tas duris ir nešam seifą. (Taip ir) nusipirkau išmanią žoliapjovę. (Taip ir) tokios skanios arbatos dar netekę gerti.

Teiginys kuriuo pats nuoširdžiai tiki. Valdžioje sėdi vien tik korumpuoti. Cukraus vata tokia lengva, ji tikrai neprideda svorio. „Visur gerai kur mūsų nėra“ kas čia per pasakymas?

Teiginys priešingas tam kuriuo tiki (auditorija suvoks kad tu tuo netiki, ir jiems tai atrodys žymiai linksmiau nei variantas prieš tai). Valdžioje sėdi patys šauniausi Lietuvos vyrai ir moterys. Nevalgau cukraus vatos nes storas pasidarau. Man tėvai sakė ir aš sakau „Visur gerai, kur mūsų nėra.“

• Pabandyk kada kurti etiudą su tikslu, kad žiūrovai neprasijuoktų. Tai tave išmokys nesistengti būti juokingu, būti natūraliu. Juokingos scenos trunka 3-4 minutes, rimti etiudai trunka 7-9 minutes ir velniškai įtraukia žiūrovus. Atlikdamas rimtus etiudus suprasi, kad tik juokingose etiuduose yra pritrūkstama dalykų kuriuos galima pasakyti ar ištirti. Rimtus etiudus lengviau vystyti.
  
• Rimtuose etiuduose juokai būna aukštesnės kokybės nes pasiekti natūraliais būdais, yra intelektualesni, artimesni žiūrovui. Jei sieki būti juokingas scenoje, gana lengvai gali perspausti ir pasirodyti kvailokai. Kad scena bus rimta, komanda turi būti sutarusi iš anksto, nes jei vienas eis rimtuoju keliu, o kitas kvailios, tai pavirs į didelę netvarką.
  
• Trijų žmonių etiudas yra visai kaip dviejų žmonių etiudas - visi turi sutikti ir pradėti vaidinimą su „Taip ir“, jei vienas iš trijų pradės blokuoti, tai etiudas pavirs į kankynę.
  
• Jei žinai kas esi, nukelk save į nepatogią, nestandartinę vietą. Jei vaidini duobkasį, nebūk kapinėse, jei vaidini mokesčių inspektorių, nepradėk etiudo ofise. Įprastinės, standartinės vietos yra nuobodžios. Geriau suvokęs savo veikėją, pagalvok kokioje priešingoje terpėje nei įprastai jis gali būti. Mokesčių inspektorius atostogose, užsienyje yra daug įdomiau nei mokesčių inspektorius ofise. Duobkasiai gimtadienyje žymiai įdomesnė tema nei duobkasiai kapinėse (ir taip žinome juk ką jie ten veikia).
  
• Jei etiudas apmiršta ir pasidaro nuobodokas, išjudinti jį gali sulaukdamas reakcijos iš savo partnerio, o jas sukelti gali:

1. Prisipažindamas ką nors svarbaus
2. Atrasdamas ką nors svarbaus
3. Padarydamas ką nors svarbaus
4. Pajausdamas ką nors svarbaus
   

• Būti antraplaniu veikėju gal net smagiau nei pagrindiniu – mažiau atsakomybės ir  visada gali įmesti parako, paaštrinti situacijas, pakreipti situaciją kita linkme, išmušti kolegos iš komforto.
  
• Geram improvizatoriui reikia: laisvos sielos, drąsios širdies ir greito proto.
  
• Būdas išvystyti nestandartines, įdomias temas etiuduose: Eiti į etiudą su mintimi „kad ir kas dabar vyksta yra keista.“ Pačioje pradžioje galima sukurti aplinkybes kurios atrodo visiškai normalios, bet tuomet reikia pateisinti keistumą – gal tai veikėjai kurie atlieka jiems nestandartinius darbus, o gal aplinka neadekvati.
  

Pvz: Du veikėjai sportuoja, kilnoja svorius.

Pateisinimas: Jie treniruojasi viešbutyje, atostogų metu, nes tuoj eis į paplūdimį ir nori atrodyti gerai.

Tema: Vyrai, kuriems išvaizda yra perdėtai svarbi.

Pvz: Mergina stovi prieš veidrodį. Vaikinas sėdi. Jie kalbasi apie vakarėlį ateityje.

Pateisinimas: Jie yra moterų tualete. (užeina moteris, pamato juos ir pasipiktina)

Tema: Meilė kurios negalima atskirti tualetais ar kitais objektais.

• Klausykis kito lyg klausytumeis to ką esi įsimylėjęs – analizuok kalbą, ieškok prasmės kuri slypi po žodžiais.
  
• Kai nesugalvoji ką daryti, atpalaiduok žandikaulį, burną ir kvėpuok.
  
• Pagrindinės temos nusipiešia per pirmas 15-20 sek., nereikėtų jų palikti ar nuo jų pabėgti, o jas tiesiog vystyti toliau.
  
• Paslėpti padarytas klaidas galima jas pakartojant ar paaštrinant. Jei kas paslysta išeidamas į sceną, sekantis aktorius gali paslysti, paskui dar kitas paslysti ir t.t.
  
• Kai eini į sceną, gali būti bet kuo, tapti bet kuo, tai pasinaudok proga. Nebuk nuobodus, kasdieninis veikėjas o kažkas spalvingo ir neįprasto.
  
• Menamų daiktų prasmingas panaudojimas:
  

a - panaudoti neįprastą daiktą kad nuspalvinti savo veikėją, paįvairinti sceną. (pvz. gydytojas kalbėdamas su pacientu iš spintos ištraukia krepšinio kamuolį ir pradeda jį mušinėti)

b - veikėjai turi menamus daiktus kurie jiems yra labai svarbūs - netgi iki tokio lygio, kad veikėjas gali kalbėtis su daiktu.

c - menamais daiktais užsiimti vardan savo partnerio (naudoti menamus daiktus kurie turėtų atseit patenkinti partnerį, jį paveikti, pvz. plauti jo automobilį, kad partneriui padėti, ar tam kad seksualiai plauti ir jį suvilioti).

d - atlikti judesius net nesuvokiant ką darai ir palaipsniui kartu su partneriu išsiaiškinti kas vyksta

e - naudoti menamus daiktus kaip taktiką (pvz. plauti kambarioko indus su juo kalbant kad parodyti jog mėgsti tvarką namuose, padaryti kažkam valgyti, kad parodyti jog myli ar žaviesi juo)

• Jei ilgą laiką vyksta dialogas, reikėtų scenoje pajudėti, pakeisti stovėjimo pozicijas, (filmuojant filmus keičiami filmavimo kampai, kad sukeltu dinamikos čia tikslas toks pats)
  
• Pabandyk kada pradėti sceną pritūpęs tolimajame kampe, ar gulėdamas prie pat žiūrovu (žaisk daugiau su scenos erdve).
  
• Veidrodžiavimas (mirroring) - metodas kai abu personažai dviejų žmonių vaidinime yra kuriami beveik identiški, kopijuojant vienas kitą, sustiprinant charakterio savybes ar įpročius (kad jie būtų didesni ir aštresni negu kolegos). Tai yra gerai užmaskuotas taip ir principas.
  
• Jei improvizuoja grupė žmonių ir jie eina kiekvienas savo keliu, tempia kuriamą istoriją į savo pusę, tuomet būna paviršutiniškai paliečiama daug temų ir vyrauja chaosas. Jeigu grupė žmonių vysto vieną temą, būna įdomu žiūrėti, ir ji yra išnagrinėjama iki smulkiausių detalių.
  
• Taip ir spąstai - jei visada sakai taip ir, dažnai praleidi partnerio pasakyta informaciją ir vietoje jos įkiši savąja, nesustoji ir nesusimastai ką mes čia veikiam ir dėl ko mes čia esam.
  
• Jei kalbėsi belenką, kvailystes ir nesąmones, o partnerio tai nepaveiks ir jis nereaguos, tai atrodys labai neprofesionalu. Vaidinant reikia stengtis paveikti vienas kitą o ne išlaužti istorijas ar juokelius.
  
• Baisus vaizdas būna kai aukšto statuso personažas skriaudžia žemo statuso personažą, tai labai primena liūdnas gyvenimo akimirkas.
  
• Geras improvizatorius dažniausiai priima kolegų dovanas ir pasiūlymus.
  
• Geras būdas nesutikti su pasiūlymais yra: „aš žinau, kodėl tu taip manai/to nori, tačiau…“
  
• Atvirumas ir sakymas to ką galvoji paspalvina sceną, padaro ją svarbia, linksma.
  
• Visada juokinga, kai keistuoliui ar kvailiui nesiseka. Smagu matyti, jo neveikiančius metodus ir daugybę bandymų kurie nepavyksta.
  
• Kvailio reikia nenormalizuoti, tegu jis ir lieka kvailas iki pabaigos. Jei personažas pasikeičia, jo istorija pasibaigia.
  
• Sureikšminti smulkius dalykus yra labai komiška, gyvenime juk smulkmenų nesureikšminam.
  
• Pralaimėti ginčus yra smagu, laimėti ginčus ir stengtis juos laimėti yra nuobodu.
  
• Etiudo žvaigždė yra ne nematomi daiktai, ne personažai kurių nėra, bet vienas iš atlikėjų scenoje.
  
• Jei vietoje to kad naudotum tai kas etiude jau sukurta išrandi ką nors naujo, tai tampa tik dar vienu dalyku kurį reikia įsivaizduoti, tai apsunkina situaciją.
  
• Jei vaidinimas prasideda pokalbiu ir pokalbis yra paprastas - galima sukurti santykį ar vietą kurioje turimas pokalbis nederėtų.
  
• Vaidinant pakanka pasirinkti vieną, konkrečią emociją ir jos laikytis, jei pasirinksi dvi ar tris, tiek pačiam, tiek partneriui, tiek žiūrovams bus painu suvokti ką tu jauti.
  
• Improvizuotas etiudas yra lyg veiksmo filmas. Veiksmo filme veiksmą matai, jame nebūna kad atsirastų pasakotojas ir papasakotų tai kas nutiko.
  
• Pradėti scenas silpnom emocijom ar maža įtampa yra protinga - visada turėsi erdvės kur paspausti. Jei pradėsi sprogimais, nesugebėsi jų sustiprinti.
  
• Jei tau vaidinant nuobodu, padaryk pertraukėlę - išsitrauk kokį menamą daiktą, pamurmėk sau, pasilinksmink ir tada grąžink dėmesį į partnerį.
  
• Kai esi personažas, nebūk susipainiojęs, pasimetęs, pamišęs arba privartojęs svaigalų.
  
• Gali žengti į sceną susigalvojęs sau savybę, idėją. Ji tau padės surasti kryptį etiude, ir tave ves pirmyn. Pavyzdžiui žengdamas į sceną galvok, kad ir ką bedarys mano partneris aš juo didžiuosiuosi. Arba kad ir kas be nutiks, aš būsiu pačio žemiausio statuso veikėjas koks tik galėsiu esamoje situacijoje. Tai yra smulki savybė ar elgesio maniera. Žengdamas į sceną su šia smulkmena turėsi pirminį ginklą kovoje prieš nežinią.
  
• Jei partneris šovė sudėtingą mintį ar atliko kažką netikėto ir nespėjai sureaguoti, gera mintis yra tiesiog pakartoti partnerio ištartus žodžius. Tai išloš laiko suvokti kaip sureaguoti į netikėtą situaciją ir atrodys natūraliai.
  
• Gera emocija, kurią galima lengvai įjungti yra laukinis entuziazmas. Jo dėka viskas jums patiks, bus įdomu, džiaugsitės tiek partnerio džiaugsmais tiek nelaimėm.
  
• Vaidindamas papasakok partneriui apie savo personažo jausmus.
  
• Blogų pasirinkimų ir sprendimų improvizuojant nėra, jie visi yra geri ir daug kartų geresni už nekonkretumą ir atsakomybės vengimą.
  
• Gali trumpam pakeisti nuomonę, kad sugrįžti prie savo neįprasto elgesio dar stipriau. Tiesiog sakyti - gerai gerai, būsiu normalus ir tada laikinai pabuvus normaliu rasti būdą pasielgti neįprastai ir sugrįžti prie savo įsitikinimo.
  
• Kai nežinai ką sakyti, gali partneriui keletu sakinių papasakoti apie savo personažo priešistorę.
  
• Klausyk savęs tiek pat kiek klausai ir partnerio. Atsimink ką pasakei, tai yra tiek pat svarbu kaip atsiminti ką išgirdai.
  
• Atlikdamas stiprius pasirinkimus nebūk išradingas, būk žmogiškas ir organiškas.
  
• Geras vaidinimo variklis yra kai partneriui neduodi to ko jis nori. Neduok ir jis vis labiau to norės, jo emocijos stiprės. Svarbu neduodant būti maloniu ir mandagiu, nesipykti.
  
• Jei Indiana Džounsas bijo gyvačių ir tai yra juokinga, keisk gyvatę į smauglį, kobrą ar milžinišką gyvatę, nuo to nebus juokingiau. Juokingiau bus kai matysi kad Indiana bijo gyvačių vis stipriau ir stipriau. Juoką ir komediją kuria ne menami, nematomi objektai, o stiprėjanti personažo reakcija.
  
• Kai improvizuojant pas partnerį pamatai emociją, tai greičiausiai yra kažkas neįprasto ir įdomaus, verta pasigilinimo. Gyvenime mes retai rodome emocijas.
  
• Gera ir komiška dinamika improvizacijos etiude yra - “aš prieš save” arba “mes prieš pasaulį”. Čia nevyksta konfliktas ir galima paspausti absurdą labai toli.
  
• Vystant temą, galite kiekviename paaštrinime naudoti skirtingas emocijas. Keistuoliai gali žavėtis savo įpročiais, gali jausti nostalgiją seniems laikams, gali pykti ant kitų kad yra nepripažįstami ir t.t.
  
• Jei vaidinant nutinka kažkas keisto ir neįprasto, o tu į tai nesureaguoji kaip normalus žmogus, tu taip pat tampi keistu.
  
• Jei vaidinimą su partneriu pradėjote skirtingom energijomis, o eigoje jos suvienodėjo, tai greičiausiai reiškia, kad priartėjote vaidinimo pabaigą.
  
• “Ne” iš partnerio gali būti jo leidimas tau, daryti dalykus stipriau - stipriau stengtis, stipriau būti neadekvačiu, stipriau norėti ir taip toliau.
  
• Pradėk vaidinimą silpnai ir savo energiją ar veiksmus stiprink etiudo eigoje.
  
• Ilgo formato vaidinimuose reikia nevengti chaoso ir pavojaus, o juos sukūrus pabandyti grąžinti vaidinimui tvarką.
  
• Ilgo formato vaidinimuose VVV dažniausiai nepersikelia į sekančius etiudus, todėl į juos investuoti daug laiko nėra verta. Svarbiau laiką investuoti į santykius ir komišką idėją.
  
• Dinamika yra svarbiau už santykius - svarbiau ne tai kas mes esame, bet kaip mes paveikiame vienas kitą.
  
• Nekeisk savo partnerio, koncentruokis į save ir stiprink tai ką darai atsispirdamas į partnerį.
  
• Nepradėk vaidinimo statydamas linksmuosius kalnelius, pradėk skrisdamas linksmuose kalneliuose. Pradėk tiesiai prie reikalo.
  
• Jei labai įsijausi į vaidinimą ir turėsi ryšį su partneriu, etiudas bus automatiškai įžemintas.
  
• Kalbėjimas apie personažus nukelia mus į praeitį. Vien tik menamų daiktų naudojimas ir koncentracija į veiksmą, nukelia mus į ateitį. Įvardinant akivaizdžius dalykus, kaip partnerio fizionomiją ar poziciją, erdvėje matomus objektus - nukreipia mus į šią akimirką.
  
• Lengviau yra pradėti vaidinimą kažkuo riebiu ir geru, o tada sukurti VVV, nei sukurti VVV ir tada ieškoti kažko gero.
  
• Jei vaidinimo metu personažas susižeidžia, tačiau jis neturi ilgalaikės žalos, tai yra juokinga. Jei personažas susižeidžia ir turi traumą - tai nėra juokinga.
  
• Stiprus būdas paaštrinti yra tiesiog pasakyti „man reikia dviejų X“. X – tai kas buvo prieš tai paminėta. Pavyzdžiui:
  A: Perkame arbūzą
  B: Perkame du arbūzus
  
• Užeidamas į etiudą tu esi svečias, būk mandagus. Po etiudo visada gali paklausti kolegų ar buvai naudingas.
  
• Vaidinant tu esi kaip lempa teatro salėje o tavo personažai yra tiesiog šviesos filtrai.
  
• Jei kažką sakai, o tai etiudui nepadeda, nesakyk. Jei tavo veiksmai ir menami objektai nepadeda, nenaudok jų.
  
• Jei nežinai ką sakyti pažiūrėk į partnerio akis. Jos žymiai labiau padeda nei žiūrėjimas į žemę.
  
• Venk mikro kovų ir mikro turnyrų, kuriuos partneris gali netyčiom tau paspęsti.
  
• Jei atsisėsi, ar atsigulsi ant žemės - žiūrovai esantys salės gale, gali tavęs nematyti.
  
• Klausimą visada pakeisk į teiginį, vietoje „kodėl tu…“ naudok „papasakok man apie…“
  
• Tavo, kaip partnerio užduotis yra leisti kolegai pabaigti sakyti informaciją.
  
• Pirmas dalykas kurį ištari ar atlieki yra geras. Geriau už pirmą dalyką nerasi.
  
• Etiudas yra kaip smėlio dėžė – mes į jį galime žengti su skirtingomis emocijomis ar idėjomis, tačiau tai nereiškia kad negalime žaisti. Aš atsinešiu sunkvežimį į smėlio dėžę, tu atsineši transformerį ir mes kartu rasime būdą žaisti.
  
• Normalioje aplinkoje ieškome beprotiškų reakcijų. Beprotiškoje vietoje ieškome žemiškų reakcijų.