Improvizuojant dažnai galite pastebėti tokį fenomeną - jei personažas yra girtas, apsvaigęs, ar neįgalus ir stiprina šią savo savybę, vaidinimas pasidaro nejuokingas, galbūt net šiurpus ir neskanus. Taip nutinka dėl to, kad kiti netobuli ar defektuoti žmonės, padarai arba kūriniai (pvz. robotai prastai imituojantys žmogų) mums sukelia natūralią atmetimo reakciją. Atmetimas stebintiems defektuotus žmones ar mašinas imituojančias žmones kyla iš pasąmonės gelmių ir dažnai nėra sąmoningas pasirinkimas.

Jei vaidindamas būsite girtas personažas ir jūs vis girtėsite ir tapsite vis neracionalesnis - tai sukels atmetimo reakciją žiūrovams ir jie jumis greitai pradės baisėtis. Jei vaidinsite girtą personažą ir būsite įgalus, bei racionalus, tuomet to kartaus poskonio pavyks išvengti.

Jei vaidinsite neįgalų asmenį ir tą neįgalumą stiprinsite, žiūrovai pradės raukytis ir galvoti kas čia vyksta. Jums pačiam vaidinant patirtis nebus skani. Jei vaidinsite neįgalų asmenį, kuris gyvena paprastai ir beveik nesiskiria nuo įgalaus žmogaus gyvenimo, vaidinimas bus lengvas, smagus ir greičiausiai net komiškas.

Šį pasišlykštėjimo fenomeną paaiškina Masahiro Mori teorija „Šiurpo Slėnis” (angl. “Uncanny Valley”). Mums patinka objektai ir padarai, kurie yra dalinai panašūs į žmones. Taip pat mums patinka žmonės panašūs į mus. Tačiau tarp šių dviejų kategorijų yra „Šiurpo Slėnis” — vieta, kurioje yra įrengimai ir padarai panašūs į žmones ar asmenys su defektais mums kelia atmetimą, bei pasišlykštėjimą. Visi žmonės ir padarai esantys šiurpo slėnyje yra defektuotos žmogaus versijos, imitacijos ir tai kuo mes patys vengiame būti, arba tapti.

Taigi, jei vaidinant susikursite personažą su nežmogiškumo atributika ar defektais, vietoje to kad stiprintumėte jo defektus, pasistenkite jį padaryti žmogiškesniu. Stiprūs ir įdomūs personažai yra sveiki, kontroliuoja savo pasirinkimus patys, jaučia emocijas, ir viską suvokia.