Tai yra antroji Deivido nuotykių Osle dalis, pirmąją dalį galite perskaityti čia: Pirmoji dalis.
Ketvirtadienį lankiausi Craig Uhlir dirbtuvėse „Funtown Locomotive“. Penkias su puse valandos atlikinėjome dviejų žmonių bei grupines scenas. Mokėmės norėti dalykų scenoje ir pildyti kitų norus. Mokėmės suteikti džiaugsmo partneriui ir patys linksmintis vaidinant. Craig yra pats kiečiausias mokytojas kokį tik esu sutikęs – jis įkvepia veikti, duoda energijos ir stipriai palaiko. Stebėdamas jį, mokiausi kaip reikia mokyti kitus.
Vakare turėjau du pasirodymus. Pirmą – kartu su Paul Rabenowitz ir Kristen Drenning – „Mini-Fridge“ trupe. Mes improvizuojame laisvu stiliumi, bet dažniausiai taikomės sukurt tris mažus skirtingus pasaulius, kurie vaidinimo pabaigoje susijungia. Tai tikriausiai buvo pats beprotiškiausias ir aktyviausias vaidinimas viso festivalio metu. Besilinksmindami kaip maži vaikai nusiaubėme sceną. Po mūsų voliojosi kėdės visoje salėje. Atidavėm daug energijos, retkarčiais buvo akimirkų kai komunikacija strigo, bet kompensavome entuziazmu ir žaismingumu. Pabuvome gyvatėmis cirke, erzinančiomis mintimis, olimpiniais plaukikais, uraganais.
Antrą pasirodymą atlikome su „No-English“ trupe, kurioje penkiese vaidinome naudodami įvairias kalbas, o anglų kalba buvo draudžiama. Aš pats kalbėjau lietuviškai ir keletą frazių ištariau vokiškai. Per „No English“ pasirodymą veiksmas vyko lyg naudojant aukšto lygio gibberish kalbas. Bendraudami blefavome taip, kad atrodė, jog scenoje puikiai susikalbame. Jei kas nors scenoje prabildavo anglų kalba, jį užsipuldavom rėkdami „NO ENGLISH!“ ir išvydavom iš scenos, o po to tiesiog ramiai pradėdavome naują etiudą.
Penktadienį ir šeštadienį praleidau Jules Munns užsiėmimuose „Free form“. Mokėmės improvizuoti laisvu stiliumi 12-kos žmonių grupėje. Mokėmės išlaikyti tematiką, sukurti kontrastą, palaikyti partnerius, magiškai pereiti iš vienos scenos į kitą naudojant erdvę ir fiziškumą. Mane nustebino kaip lengvai per porą dienų susilipdė grupė. Šeštadienio vakare visos klasės, kurios truko dvi dienas (nuo penktadienio iki šeštadienio) įskaitant maniškę, turėjo pasirodymus scenoje. Kartu su „Free form“ grupe atlikome laisvo stiliaus improvizuotą vaidinimą, kuris manau pavyko nuostabiai – 11 žmonių (vienas negalėjo atvykti) scenoje dirbo kaip senai pažįstama komanda, kūrėm paveikslus, netrukdėme vienas kitam vaidinti, atlikome keitimus, kurie papildė ir sustiprino vystomas temas.
Šeštadienio vakare vyko vakarėlis. Grojo tranki muzika, visi šoko, bendravo. Aš irgi šokau bei bendravau. Improvizatoriai nestabdo tiek mūsų vasaros savaitgalio metu, tiek tarptautiniuose festivaliuose. Sekančioje nuotraukoje mane pagavo su mokytojais Craig ir Stacey.
Sekmadienį dalyvavau dar vienose Jules Munns dirbtuvėse – „Adding Petrol to the Fire“. Ten treniravomės scenose ieškoti ribų ir pasiekti emocinius ekstremumus, bei pažiūrėti kas už jų laukia. Mane sužavėjo akimirkos ir patirtys, kai paspaudę emociją scenoje tiesiog sprogdavome ir po to akimirką reaguodavome organiškai, tiesiog pabūdavome savimi. Tai sukurdavo labai prasmingus momentus. Po užsiėmimo, visi keliavome į restoraną statulų parke, bendravome ir atsisveikinome vieni su kitais.
Festivalis Osle man stipriai patiko. Rekomenduoju visiems ten nuvykti. Buvo jausmas, lyg surastum ten šeimą – visi draugiški, priimantys, padeda ir palaiko vieni kitus. Mokytojai turintys 20 metų impro patirties patys užkalbina, prisėda šalia per pertraukas, bendrauja su kitais lyg bendrautų su senu draugu. Pasirodymų pamačiau įvairiausių rūšių ir visi jie buvo nuostabūs. Mokytojai pridėjo daug impro smegenų, bei puikiai iliustravo kaip reikia mokyti kitus. Per 1,5 savaitės kelionės pavyko pasirodyti scenoje 4 kartus, sudalyvauti 32 valandose improvizacijos dirbtuvvių ir pamatyti 35 improvizacijos pasirodymus. Kelionės metu radau daug naujų draugų ir į šį festivalį tikrai dar sugrįšiu ateityje.
