Deividas antrą kartą lankėsi Oslo improvizacijos festivalyje. Jo įspūdžiai aprašyti žemiau.
Šį kartą į Oslą vykome su trijų žmonių delegacija iš Lietuvos. Į festivalį prisijungė ir Lukrecija su Dovidu iš Vilniaus. Buvo smagu turėti lietuviškos kompanijos, kartu aptarinėti dirbtuves ir pasirodymus. Šioje dalyje papasakosiu apie patikusius pasirodymus.
Visos savaitės metu vakarais, nuo 18 iki 23 valandos (su pertraukomis) vykdavo improvizacijos pasirodymai. Kiekvieną vakarą pasirodydavo 6-8 trupės. Vieno pasirodymo trukmė buvo nuo 20 iki 50 minučių. Per savaite pamačiau virš 40 įvairiausių improvizacijos pasirodymų. Dauguma atliekamų vaidinimų (apie 80 proc.) buvo ilgo formato ir labai įvairaus stiliaus. Pasirodymų kokybė buvo nuo vidutiniškų iki labai gerų ir nepamirštamų, bet kiekviename vaidinime galėjau kažko pasimokinti ar suprasti.
Daug įvairiausios improvizacijos jau esu matęs, bet labiausiai mane nustebino ir įsiminė šie vaidinimai. Juos galite pamatyti Norvegijoje, Vokietijoje, Danijoje ir kitose Europos šalyse:
Magnus’ Musical Madness - vienas vyrukas surinko improvizatorių grupę, kuri kažkiek moka dainuoti ir padarė džemo stiliaus, labai lengvą, labai žaismingą dainuojamos improvizacijos vakarėlį.
Problem Fixers - dviejų vyrukų komanda improvizuoja gyvenimiškas situacijas įsikvėpdami iš žiūrovo istorijos ir asmeninės problemos. Vaidinime daug energijos, stiprių emocijų, stiprių pasirinkimų. Nieko labai naujo, tiesiog kokybiška ir įdomu žiūrėti.
Showcase: Film Farsi - tai buvo demonstracija to ką per tris dienas išmoko viena iš grupių. Jie sukūrė vieną ilgą vaidinimą iranietiškos dramos stiliumi. Buvo įsimintini perėjimai tarp scenų su arabiška muzika, perdėta bet žmogiška drama, kovos scena kurioje vienas paprastas amatininkas (vaidinimo metu tai buvo Dovidas) nugali 10 užpuolikų.
Showcase: All 4 One and 1 for All - šį pasirodymą teko ir stebėti, ir pačiam vaidinti. Vienu metu scenoje vaidindavo 5-6 atlikėjai iš 12 žmonių grupės Mes sukūrėme keturis skirtingus vaidinimus. Idėja buvo tokia, kad centre esantis žmogus turi tikslą kurį jis nori pasiekti, o visi kiti ateinantys atlikėjai į svečius sukelia pagrindiniam veikėjui sunkumų, iššūkių, padedą tikslą siekti ir pabaigoje vaidinimo pagrindinis veikėjas tikslą pasiekia arba susimauna. Grupė buvo labai stipriai susidirbusi, vos ne iki telepatinio lygio.
Iš keturių vaidinimų įsiminė vienas, kuriame pagrindine veikėjai norėjosi kompanijos ir ji jos niekaip negavo. Vos tik gavus pasiūlymą iš žiūrovų, kad ji nori kompanijos. Į sceną niekas nežengė prie jos prisijungti, o vėliau žmonės tiesiog praeidavo, ją ignoruodavo, viešame transporte kalbėdavosi tarpusavyje, bet ne su ja, viskas krypo vis niūryn ir niūryn, kol veikėjas pasiekė dugną. Tuomet į sceną žengė vienas iš improvizatorių pasiėmęs meškiuką iš vaiko tarp žiūrovų. Jis kalbėjosi su meškiuku, su liūdna mergina ir po ilgos dramatiškos scenos visi kartu tapo draugais.
Antras įsiminęs iš šio pasirodymo vaidinimas buvo tas, kuriame pagrindiniu veikėju pasikvietėme pabūti žiūrovą ir visa komanda jį apžaidė ir apvaidino, kad atrodė jog jis yra trupės dalis.
If these Walls Could Talk - vaikino ir merginos komanda su daugybe energijos ir neįtikėtomis mintimis, bei idėjomis. Buvo dramos, buvo ateivių pagrobimų, buvo super herojų. Buvo toks veikėjas, blogietis “Doctor Complicated” ir kad ir ką jis sakė, ir darė buvo absurdiškai sudėtinga ir komplikuota. Pabaigoje, kai tas veikėjas surado savo antrą pusę, jie vienas kitam pažadėjo “Let our relationship nevere be simple”.
Marienettes - per šį pasirodymą turbūt juokiausi daugiausiai. Vaidino du bepročiai norvegai. Buvo labai tikra, juokinga ir nuoširdu. Į pasirodymą jie atsinešė po objektą, kad vienas kitą nustebintų. Vienas atsinešė ilgą, spalvingą klouno juostą/skarą kurią galima ištraukti iš kišenės, arba iš užpakalio, o kitas buožgalvio formos dūdą.
Confrontation - artistas buvo komandos treneris, o žiūrovai sirgaliai. Vienas improvizatorius audrino žiūrovus ir su jais bendravo kaip su nepatenkinta minia. Labai nustebino kaip visi įsijautė ir pradėjo rėkauti bei šūkauti kartu, aš ir parėkavau, pabuvau minios dalimi. Tai pasirodė kaip tobulas apšilimas žiūrovams prieš ilgesnį improvizacijos vakarą
Vipers - man tai buvo viso savaitgalio vinis. Vaidinime vyko improvizuotos kovos scenos su prasuktukais, smūgiais, salto ir nerealia choreografija, o be to ir labai kieta, bei tikroviška vaidyba, bei menamų daiktų naudojimu. Vaidinimas buvo paremtas Kventino Tarantino filmų stilistika ir pagrindinė vyraujanti tema buvo kerštas.
Super Cut: Medieval Fantasy - trijulė su įspūdingais viduramžių kostiumais davė garo ir sukūrė ilgą viduramžių vaidinimą, kurio pabaigoje visi veikėjai žuvo ir blogis buvo nugalėtas. Buvo daug spalvingų personažų, energijos, įdomių sprendimų scenoje (kaip pvz. milžinas kovoja prieš paprastą žmogų, o improvizuotojai tai atlieka skirtingame mastelyje skirtingose senos vietose) ir kietos improvizacijos.
Kitoje dalyje papasakosiu apie tai kaip sekėsi dirbtuvėse ir ką naujo ten sužinojau.